Giesmė šašlykui

Kaip teigia sapnininkai, įsimylėjusiems sapne matyti šašlyką – geras ženklas: tai reiškia, kad santykiai sutvirtės. Bet matyti šašlyką tikrovėje, net ir nebūnant įsimylėjusiems – irgi reiškia tą patį: santykiai sutvirtės. Jūs ir jums mieli žmonės (nemalonių juk šašlyko ragauti paprastai niekas ir nekviečia) susirinkote kartu tam, kad atliktumėte palaimingą veiksmą – pagamintumėte ir suvalgytumėte vieną iš seniausių pasaulio istorijoje žinomų patiekalų – šašlyką.
Maisto ruošimas ant atviros ugnies – seniausias maisto ruošimo būdas, naudojamas ir aukštųjų technologų šalyse, ir tose, kurių civilizacijos gerovė savo geradariškomis rankomis nepalietė. Šašlyko gimtinės ieškoti – užsiėmimas nedėkingas, bet kaip malonu šašlyką sušiuolaikinti, naujus jo receptus kurti. Pasaulyje tikriausiai nerasime tautos, kuri nebūtų prisidėjusi prie šio patiekalo kūrimo. Sako, jog eskimai turi bent kelias dešimtis žodžių sniegui pavadinti – taip ir šašlykas ne vieną turi vardą: vienur – „šašlykas“, kitur – „kebabas“, dar kitur – „barbekiu“, „mcvadi“, „čalahač“, „horovac“…
Pavasaris, vasara, ruduo (ištvermingiausieji nebijo netgi žiemos) – mes traukiame į gamtą. Vos užuodus salstelėjusį dūmelio, prieskonių kvapą dingsta opos, cholecistitai, pankreatitai. Nebegalvojame apie cholesterolį, tampame sveiki ir pasirengę veikti. Atsiveria neįtikėtini rezervai, apie kuriuos normaliomis sąlygomis niekas net nebūtų pagalvojęs, atsiranda taip trūkstamų pinigų. Vedami pirmykščių instinktų, noro suleisti dantis į kvapų, sultingą mėsos gabalą, mes pasirengę parduoti ir savo, ir svetimas sielas: žodžio „šašlykas“ skambesys magiškas. Mums, pasirengusiems, niekas nebaisu. Net peržiūrėję meteorologines interneto svetaines, įsivaizdavę oro prognozuotojų pranašaujamus potvynius, liūtis, šalčius arba tuo pat metu toje pačioje vietoje skylančią perkaitintą žemę, mirštančias nuo karščio gyvas būtybes, nusprendžiame: „šašlykui – TAIP!“. Mes pasirengę tinkamai pasitikti visas oro permainas: turime lietpalčius, maudymosi kostiumėlius, guminius batus ir basas kojas, įspirtas į pliažo šlepetes.
Susikaupę organizatoriai skirsto pareigas: atsakingi už maistą, už gėrimus – ne visada nekaltus gaiviuosius, už įrankius, indus, transportą, vietą ... ir tas, vienintelis, kurio pečiai turėtų atlaikyti visos kompanijos skonio reikalavimus – marinavimo guru.
Kadangi manoma, jog moteriškos rankos šašlyką gali sugadinti, todėl retas vyras negali pasigirti savu, nepakartojamu šio patiekalo receptu. Bet malonumas paruošti amazonių šašlyką moteris gali įkvėpti lenktyniauti. Ir kas žino, kaip joms pavyktų – juk moterys turi šitiek užslėptų gabumų, kad ... bet gal šią temą palikime kitam kartui.
Šašlykas gaminamas iš įvairiausių skerdienos dalių – sprandinės, nugarinės, šonkauliukų, subproduktų. Naudojama jautiena, kiauliena, veršiena, vištiena, ėriuko mėsa. Aukščiausios klasės pilotažas – maltos mėsos kebabai. Tik įgudusios rankos gali švelniai aplipinti malta mėsa iešmą taip, kad žarijos nepasiglemžtų lauktosios iš proto vedančios skonio palaimos. Puikūs žuvies šašlykai, o ką sakyti apie keptus baklažanus, svogūnus, pomidorus, saldžiąsias ir aitriąsias paprikas. Ant iešmo ar ant grotelių galima pasigaminti net ir desertų – taip kepa obuolius, kriaušes ar svarainius.
Šašlykų marinavimo būdų niekas nėra skaičiavęs: mėsą supjausto smulkiais arba stambiais gabaliukais, ją pabarsto (arba ne) druska, užberia (arba ne) baltų, juodų, raudonų pipirų, pjausto, maigo, tarkuoja (arba ne) svogūnus. Neduok Dieve, pilti acto. O kiti įsitikinę, kad be jo neįmanoma išsiversti. Deda (arba ne) citrinų, pila vyno, pomidorų padažo, kefyro, obuolių sulčių. Viską sumaišo ir palieka šaltai kelias valandas arba netgi kelias dienas. Šašlykai kvepia (arba ne) krapais, baziliku, raudonėliu, netgi čiobreliais. Kiek žmonių – tiek įvairių būdų šašlykus marinuoti.
Šašlykus apipylėme marinatu, susikrovėme daiktus, patikrinome, ar išjungti lygintuvai, uždaryti namų langai – ir visas karavanas mašinų pamažu pradedame kelionę į palaimingą vietą, ten, kur ošia pušys ir bangelės, šnekučiuodamosi tarpusavy, ramiai ramiai glosto krantą. Be abejo, kažkas įsiveržia į priekį, kažkas atsilieka, ir vėl rimtasis organizatorius, kuris savanoriškai prisiėmė atakomybę už visus ir viską, bando karštligiškai sugaudyti pabėgėlius ir atsilikėlius. Namudiniai „formulininkai“, suspėję grįžti į starto vietą ir startavę dar kartą, sugeba vėl pralėkti galutinį tašką, greičio nešami taip ir nepastebėję, kad kažkur reikėjo sustoti. Bet, laimei, organizatoriai numatė, kad tokių lenktyninkų gali pasitaikyti, ir neieškojo vietos iškylai kur nors pasienyje, nes dar pasienečių ar muitininkų „šumiai“ nebūtų pastebėję, o anieji jiems lieptų iškraustyti ne visada nekaltą bagažo turinį ... Organizatoriai sukandę dantis mosikuoja juodais ir baltais langeliais išmargintomis vėliavomis, daro gyvą koridorių, kad „formulininkus“ nukreiptų ne į boksus, bet į finišą. Lenktynininkai jau vietoje: pats laikas nurodyti kelią ramiai važiuojantiesiems. Pagaliau visas būrys išalkusių, ištroškusių, skanduojančių „Norime, norime!“ jau išlaipintas ir ieško geros vietos „kepyklai“ įrengti. Iškrovus bagažinių turinį, pamažu prie šašlyko darbų lieka vis mažiau atvykusiųjų – tik labiausiai atsidavę bendram labui. Buvę keleiviai, o dabar stovyklautojai, ieško pavėsio, sumerkia kojas į gaivinantį vandenį ir bendrauja, bendrauja, bendrauja ...
Tie, kurių daliai teko visuomeniniai darbai – iš visos širdies bando įtikinti save, jog jie pasiaukojo vardan visų, ir tie visi bus nepaprastai dėkingi. Vieni vyrai mūrai iškrausto jau paruoštas anglis, nepatingi papurkšti būsimo laužo degimą turinčio pagerti skysčio, o kiti vyrai mūrai laksto aplinkiniuose miškuose ieškodami tinkamų malkų – juk svarbu, kad jos nebūtų spygliuočių. Bet vėliau ir vieni, ir kiti sukrauna laužus, ne ką mažesnius nei jie patys, ir džiaugiasi savo kūriniais.
Yra labai daug įvairių būdų kepti – keptuve, ant iešmų, ant grotelių. Ne ką prasčiau pavyksta, kai iešmus padedame ant kelių plytų, svarbu tik, kad mėsa nuo žarijų būtų nutolusi ne mažiau kaip 4–5 cm.
Kol malkos virsta žarijomis, margaspalviai baklažanų, pomidorų, svogūnų, spalvotų saldžiųjų ir aitriųjų paprikų iešmai virsta degėsiais, bet tik iš pažiūros: kai atsargiai praskleidi suanglėjusios paprikos juodą skraistę, o iš po jos į pasaulį žvelgia ugnies nepaliestas raudonis, pasklinda fantastiškas šiltas kvapas, atrodo, kad tikroji puota jau prasidėjo. Atsiranda ir panorusiųjų darbuotis dėl bendro reikalo – jų rankose keptos daržovės begėdiškai pameta savo drabužius.
Pagaliau ateina šašlykų eilė. Mėsos arba žuvies gabaliukai rūpestingai nuvalomi (pašalinami visi marinavimo priedai), suveriami arba sudėliojami ant grotelių. Sukaitę, savo svarbą suvokę vyrai tiksliais judesiais buria virš laužų – vieni mėsą šlaksto alumi, kiti vynu, dar kiti – vandeniu. Yra ir tokių, kurie mėsą tepa majonezu. Garų ir dūmų debesys kyla lyg iš senos raganos priburto katilo, o jie vėdina, vėdina, vėdina, tik šiukštu – be reikalo nevarto ir nebado. Kiekvienas būrėjas žino, kiek laiko kepti vienokią ar kitokią mėsą ar žuvį.
Staiga visi sujunda – prasideda serviravimo šurmulys: sudedami indai, įrankiai. Mėsos ar žuvies gabaliukai sudedami į lavašu išklotą indą (kad neprarastų šilumos), ant viršaus uždedamas gabaliukas sviesto, o laukiantieji stebi, kaip jis, tirpdamas, skverbiasi į mėsą.
Kaukaziečiai, pamatę šašlykus, patiekiamus su pomidorų padažu ar kečupu, teigia, jog tai europiečių išmonė. Bet iškyloje net ir tie, kurių skonio receptoriai atsisako priimti kokį nors kitokį maistą, išskyrus omletą su triufeliais, o „Henessy“ turi būti ne prastesnis nei „X.O.“, su džiaugsmu sveikina paprasčiausią stipresnio gėrimo butelį (visiškai „be žvaigždučių“) ir paklusniai laukia, kada dieviškasis maistas pasieks ir juos.
Įsiviešpatavus tylai, kai girdėti tik ritmingas murmėjimas (apibūdinamas kaip žodžių trūkumas), apima sotumo jausmas, ir staiga visi išgirsta vakaro garsus, ima grožėtis atėjusia naktimi. Žvaigždės, atsispindinčios ežere, kviečia į jo gelmes, siūlydamos apgaubti kūnus šilkiniu nakties vandeniu, o kelias, sklaidydamas romantiškas nuotaikas, kviečia namo. Malonūs prisiminimai lydi mus iki kito karto, mes didžiuojamės, kad nuo šiol šašlyko giesmėje bus įdėta ir mūsų žodžių.

Publikuota “Verslo labirintas” , 2003 Nr. 7/8
Elžbieta Monkevič