Augalinis aliejus

Rita Sadūnaitė
Maisto skyriaus vyriausioji gydytoja higienistė
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba



Augalinis aliejus – tai iš augalinės žaliavos gaminamas maisto produktas, susidedantis iš riebalų rūgščių gliceridų, lipidų, nesumuilinamųjų medžiagų ir laisvųjų riebalų rūgščių, natūraliai esančių aliejuje.

Pagal gamybos būdą aliejus skirstomas:

Pirmojo spaudimo aliejus – tai mechaniniu būdu (presais) nekeičiant augalinių kultūrų prigimties, šildant išgautas aliejus.

Šaltai spaustas aliejus – mechaniniu būdu (presais) nekeičiant augalinių kultūrų prigimties, be šildymo išgautas aliejus.

Pirmojo spaudimo ir šaltai spaustame aliejuje negali būti randama maisto priedų.

Prekybos įmonėse vartotojas gali rasti įvairiose pasaulio šalyse gaminamo aliejaus: arachių, dygminų, garstyčių, kokoso, kukurūzų, medvilnės, palmių, rapso, saulėgrąžų, sezamo, sėmenų, sojų, vynuogių sėklų, alyvuogių, žemės riešutų aliejaus. Kiekvienos šalies vartotojai turi nusistovėjusias aliejaus vartojimo maistui tradicijas. Rytų šalyse tradiciškai populiariausias ir dažniausia maistui vartojamas sojų aliejus, Viduržemio jūros regione dominuoja alyvuogių aliejus Rusijoje, Ukrainoje populiariausias saulėgrąžų aliejus.

Statistiškai vienas mūsų šalies gyventojas per metus suvartoja 15,6 kg augalinio aliejaus. Lietuvoje yra daugiausia suvartojama saulėgrąžų ir rapsų aliejaus. Prekybos įmonėse vartotojas gali rasti ir natūraliai aromatizuotų augalinių aliejų, t. y. tokių aliejų, kurie užpilti ant prieskoninių aromatinių augalų.

Kiekvienos rūšies augalinio aliejaus spalva, skonis, kvapas turi atitikti aliejaus rūšį, tačiau neturi būti pašalinio ir sugedusio aliejaus būdingo kvapo ar skonio.

Žmogaus organizmui vertingiausi aliejai, turintys daugiau nesočiųjų riebalų rūgščių: alyvuogių, rapsų, kukurūzų, saulėgrąžų, sojų.

Gamintojas aliejaus etiketėje turi nurodyti: produkto pavadinimą, grynąjį kiekį, tinkamumo vartoti terminą, laikymo sąlygas, gamintojo ar importuotojo pavadinimą, adresą, vartojimo būdą (pvz., salotoms, kepimui, skrudinimui). Kilmės šalies ženklinimas taip pat aktualus.

Aliejaus tinkamumo vartoti terminas labai įvairus, priklauso nuo aliejaus rūšies, perdirbimo būdo. Tinkamumo vartoti terminas paprastai yra ilgiausias alyvuogių aliejui – trunka iki 12 mėnesių, kitų rafinuotų aliejų – 8 mėnesiai, nerafinuotų – 4 mėnesiai, o sėmenų aliejui – 1,5 mėnesio. Tinkamiausia vieta aliejui laikyti – kambario temperatūra. Šaldytuve laikomas aliejus dažnai iškrinta į nuosėdas, gali sutirštėti, tačiau jį ilgiau palaikius kambario temperatūroje vėl įgauna pirmykštę išvaizdą.

Žmogus kasdien su maistu turi gauti ir gyvūninės bei augalinės kilmės riebalų. Gyvūniniuose riebaluose vyrauja sočiosios riebalų rūgštys, augaliniuose aliejuose dominuoja mononesočiosios ir polinesočiosios riebalų rūgštys. Kad būtų išlaikytas teisingas sočiųjų ir nesočiųjų riebalų rūgščių santykis maiste (norma yra 2:3), mitybos specialistai rekomenduoja apriboti gyvūninių riebalų kiekį maiste, tuo pačių skatinti augalinių aliejų didesnį vartojimą. Iš prekybos įmonėse parduodamų visų augalinių aliejų, mūsų šalyje populiariausi pigesni, prastesnės kokybės, tuo pačiu ir menkos mitybinės vertės, dažniausia genetiškai modifikuoti augaliniai aliejai.

1997–1998 metais Respublikinio mitybos centro atlikti Lietuvos gyventojų faktinės mitybos tyrimų rezultatai patvirtino, kad 57,6 proc. Lietuvos gyventojų mitybai vartoja augalinį aliejų, 28,9 proc. – gyvūninius riebalus, 5,9 proc. – sviestą ir 7,6 proc. – margariną.

100 g augalinio aliejaus žmogaus organizmui suteikia 700–900 kcal.

www.vet.lt